Paskelbta

Protingiausi šunys – kokią veislę pasirinkti?

Border Koilis

Rinkdamiesi šunį daugelis nori, kad jis būtų ne tik gražus, bet ir protingas bei paklusnus. Kokie yra protingiausi šunys įprastai tiria kinologai. Stebėdami gyvūno elgseną, komandų išmokimo greitį, atmintį ir kitas savybes jie sudaro sąrašus. Žinoma,  vien tai, kad šuo yra šiame sąraše negarantuoja, kad jis bus 100% pirmūnas (arba jei sąrašo gale, kad visai nedresuojamas), tačiau tai tikrai daug lemia. Kai kurie protingiausi šunys yra ir toliau veisiami tarpusavyje, taip suteikiant šiems gyvūnas didesnių protinių gebėjimų ir pranašumų.

Kuo pasižymi protingas šuo? Yra laikoma, kad yra trys šunų intelekto tipai. Pirmiausia yra instinktyvus tipas – tai reiškia, kam pirmiausia šią veislę veisė žmonės. Antrasis yra prisitaikantis tipas – kaip greitai šuo mokosi iš savo aplinkos. Trečias tipas – darbas ir paklusnumas, tai yra tai, kaip labai šuo stengsis, kad patiktų žmonėms ir atliktų jų norimą užduotį. Visų šių tipų pagrindą sudaro noras ir gebėjimas efektyviai bendrauti su žmonėmis – ir suprantant jo žmogaus ženklus, veiksmus ir komandas, ir išreiškiant save lojimu, kūno judesiais ir veiksmais.

Vidutinis šuo supranta apie 160 žodžių, tuo tarpu protingas – 250 ir daugiau. Tačiau ne tik garsinės komandos yra svarbios nusakant šuns intelektą. Toliau aptarsime 9 veisles, kurios pasižymi didžiausiu intelektu.

Border koliai

Šie gražūs šunys yra protingiausi tarp visų šunų. Border koliai turi bene 4 kartus geresnį žodžių supratimą nei paprastas šuo nesipuikuojantis protinguolių sąrašo viršuje. Jie yra darbštūs, tad itin tinka sudėtingoms užduotims – stengsis jas visad atlikti iki galo. Be to, border koliai yra labai energingi ir savo energija užkrečia kitus. Pasirinkę šios veislės šunį turite užtikrinti, kad jo protas bus stimuliuojamas. Kitu atveju gali nukentėti jūsų būstas, nes šis gražuolis pats susiras veiklos, kuri keltų jo protui iššūkių. Tai lojalūs ir draugiški gyvūnai.

Pudeliai

Pudeliai dažnai siejami su cirku – ten jie atlieka ne vieną sudėtingą numerį. Nors jų kailis reikalauja daug priežiūros – jų protas paperka daugelį. Pagrindinė šios veislės paskirtis buvo gabenti įrankius ir maistą kareiviams į apkasus, o ši užduotis reikalavo paklusnumo, dėmesio sutelkimo ir gerai apgalvotų sprendimų priėmimo. Pudeliai yra lengvai dresuojami ir mėgsta veiklą, kuri meta jiems iššūkių, pavyzdžiui: medžioklė, pėdsakų sekimas, judrus sportas ir paklusnumo užduotys. Ir nesvarbu, kurią pudelių veislę pasirinksite – karališką ar miniatiūrinį – jos visos išsiskiria protu.

Vokiečių aviganiai

Išdidžios išvaizdos šunys jau nuo senų laikų buvo veisiami dėl savo proto – yra manoma, kad jie gali suvokti naują komandą vos iš vieno pakartojimo. Vokiečių aviganiai taip pat puikiai geba susikaupti bei yra paklusnūs. Be to, jie itin saugo savo šeimos narius – jie tampa jo gauja. Šie šunys pasižymi aštriu ir kūrybingu protu – greitai ir tiksliai reaguoja sudėtingose situacijose ir atranda geriausią sprendimą (pavyzdžiui, gelbėjant žmogų iš degančio namo). Dėl savo stipraus instinktyvaus  intelekto tipo jie yra dažnas pasirinkimas jėgos struktūrose – kariuomenėje, policijoje, gaisrinėse. Be to, Vokiečių aviganiai buvo pirmieji šunys-vedliai akliesiems, būtent dėl savo paklusnumo ir logikos.

Auksaspalviai retriveriai

Šuniškas intelektas tai ne tik protas ir logika – tai ir paklusnumas užduotims. Auksaspalviai retriveriai instinktyviai nori patikti ir padėti žmonėms. Ši veislė išvesta Škotijoje tam, kad parneštų sumedžiotus paukščius, o dabartiniais laikais jie yra puikūs pagalbininkai paieškos operacijose, kaip pagalbininkai neįgaliesiems, terapiniai šunys. Daugelis žmonių pamilsta šiuos gelsvus gražuolius dėl jų gero būdo ir lengvo dresiravimo. Auksaspalviai retriveriai yra ne tik aktyvių žmonių šuo – jais puikiai gali rūpintis ir senjorai, kadangi paleistas palakstyti šuo išgirdęs komandą grįš iš karto ir suteiks visą savo dėmesį ir meilę šeimininkui.

Dobermanas pinčeris

Šie didingi šunys yra bebaimiai, itin lojalūs ir budrūs. Itin saugo savo šeimininką ir yra pasiruošę net atiduoti gyvybę. Jie greitai mokosi komandų. Dobermanai buvo veisiami mokesčių rinkėjų Vokietijoje, kad tarnautų kaip asmens sargybiniai. Suaugęs šuo sveria nuo 27 iki 45 kilogramų, yra tvirto sudėjimo, aktyvūs, tad verta palaikyti jų fizinį aktyvumą, kad jie nenutuktų. Šie šunys puikiai skaito kūno kalbą ir emocijas, tad kartais atrodo, kad savo akimis gali prasigręžti iki pat jūsų sielos. Nepaisant grėsmingos dobermanų išvaizdos – šie šunys yra mylintys ir ištikimi. Su tais, kuriuos saugo, elgiasi švelniai.

Šelčiai arba Šetlando aviganiai

Šetlando saloje yra posakis, kad nedidelio ūgio šelčiai gali padaryti viską, ką ir bet kuris didelis aviganis, tačiau suės daug mažiau pašaro. Kiti, dėl kailio ir snukio panašumų, juos meiliai vadina mažaisiais kolių pusbroliais. Šetlando aviganiai labai stengiasi dėl savo šeimininkų – siekia pamaloninti juos savo puikiu elgesiu ir komandų suvokimu. Mokosi greitai, yra paklusnūs bei greiti. Šie nedideli šunys puikiai tinka šeimoms su vaikais, kadangi mėgsta žaidimus ir komandų atlikimą. Tačiau, tegul mažas jų dydis jūsų neapgauna – tai puikus sarginis šuo, kadangi savo instinktų dėka puikiai nujaučia pavojų.

Labradoro retriveriai

Senais laikais šiuos šunis naudojo ančių medžioklėje – ji dažnai vykdavo arti vandens ir grobio tekdavo plaukti. Tai padėjo Labradodo retriveriams įgyti puikią kailio savybę – atsparumą vandeniui. Jie taip pat pasižymi ypatingai stipria uosle, tad yra nepakeičiami paieškos ir gelbėjimo misijose. Įdomus dalykas, kad šios veislės šunys geba išmokti pats – tiesiog stebėdamas žmones ar kitus gyvūnus. Puikus to pavyzdys – vaizdeliai, kuriuose labradorai daro jogą kartu su savo šeimininkais arba imituoja kito gyvūno elgesį. Šie šunys itin geri pagalbininkai negalią turintiems žmonėms.

Papiljonai

Papiljonai didžiuojasi ilga istorija – šios veislės šaknys atsekamos daugiau nei 700 metų atgal. Tad ši senovinė veislė turėjo tikrai daug laiko intelekto treniruotėms. Veislės pavadinimas kilęs iš prancūziško žodžio drugelis – seniau tai buvo aukštuomenės mėgstama veislė, šuo-kompanionas. Tai energingi, linksmi šunys, mėgstantys dėmesį ir triukus. Papiljonai visad stengiasi pradžiuginti savo šeimininkus, greitai mokosi – jei tai gali padaryti šuo, jie to išmoks. Pasirinkus šios veislės šunį reikės skirti jam laiko ir treniruoti, kurti dėmesio ir susitelkimo reikalaujančias užduotys. Taip pat šie šunys yra itin klusnūs ir draugiški, tad tinka šeimoms su vaikais.

Rotveileriai

Šios veislės istorija siekia didingosios Romos imperijos dienas, kai jie padėdavo ganyti gyvulius. Šiandien rotveileriai yra gerbiami kaip vieni protingiausių šunų dėl savo aštraus suvokimo, lojalumo ir ypatingo sąmoningumo. Štai kodėl jie dažnai įdarbinami kaip paieškos ir gelbėjimo šunys, policijoje ar sargyboje. Tvirtas kūnas slepia meilią širdį ir didelį lojalumą savo šeimininkui. Juos renkasi ne darbui jėgos struktūrose, bet ir kaip terapinius šunis ar net tiesiog naminius gyvūnus. Žinoma, namuose auginant tokį gražuolį reikės užsiimti aktyviomis fizinėmis ir protinėmis treniruotėmis.

Paskelbta

Jorkšyro terjerai

Jorkšyro terjeras

Viena populiariausių veislių Lietuvoje ir pasaulyje – Jorkšyro terjerai. Tai žaismingi šunys mažame kūne talpinantys daug charakterio. Jie pasižymi smalsia, gudria snukio išraiška, yra veržlūs bei kompaktiški. Tačiau labiausiai jorkšyrus iš kitų išskiria ilgi šilkiniai plaukai – jie blizga ir yra itin tiesūs – lyg būtų iš geriausios šampūno reklamos. Toliau straipsnyje aptarsime viską, ką jums reikia žinoti, jei nusprendėte įsigyti ar priglausti į namus Jorkšyro terjerą.  Šis šuo dažniausiai nesukelia alergijos, kadangi nesišeria bei turi būti dažnai maudomi, tad kartais vadinami hipoalerginiais šunimis.

Jorkšyro terjerų istorija

Jorkšyro terjerai nepanašūs nei į darbinės klasės, nei į sarginius šunis, kurie galėtų saugoti namus ar siuvyklas nuo graužikų. Tačiau Anglijoje, Jorkšyre, ten, iš kur jie kilę, manoma, kad šios veislės šunys buvo tikslingai išvesti tiek iš medžioklinių, tiek iš sarginių veislių terjerų, o pagrindinė jų paskirtis – gaudyti peles, žiurkes ir kitus smulkius graužikus, kurie gyveno vargingųjų namuose, veisėsi grūdų sandėliuose, vilnos karšyklose, angliakasių kasyklose. Vadinamas Waterside terjeras buvo vienas ankstyvųjų šios veislės protėvių. Ilgai dėl tokios nekilmingos paskirties Jorkšyrai buvo nuvertinami ir nelaikomi kilmingųjų namuose. Tačiau net didžiausi snobai negalėjo nuvertinti šios veislės šunų grožio bei meilumo patekus į glėbį. Maždaug 1880-aisias, kartu su anglų darbininkais, šie terjerai iš Jorkšyro atvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Tačiau jų buvo išvesta tiek skirtingų veislių ir dydžių, kad dėl veislės standarto ilgai vyko ginčai. Galiausiai buvo nuspręsta, kad šie šunys turi būti kuo mažesnio dydžio ir kuo ilgesniu bei puošnesniu kailiu. Ši veislė oficialiai pripažinta 1886-iais metai ir nuo tada ėmė populiarėti.

Sveikas gyvenimo būdas Jorkšyrui

Šios veislės šunys yra prieraišūs, puikūs draugai, tačiau ilgesnį laiką palikti vieni – liūdi. Norėdami išvengti atsiskyrimo nerimo, jei pvz. dirbate pilną darbo dieną, jau nuo mažų dienų turėtumėte treniruoti savo šunį būti savo guolyje vieną patį. Tačiau geriausia jei jorkšyras gyvens namuose, kuriuose nebus paliekamas vienas ilgam.

Kaip ir kitų veislių terjerai, Jorkšyrai yra itin entuziastingi – juk jų pirminė veisimo paskirti vytis ir medžioti, tad būdami lauke visada vedžiokite savo mažąjį draugą su pavadėliu arba būkite teritorijoje su tvora. Jei užsiimsite dresūra – svarbiausia yra išmokti reakcijos į jūsų komandas „dėmesio“ ir „pas mane“. Tai užtikrins, kad šuo sustabdys savo veiksmą, kad ir kokia įdomi būtų veikla ir ateis pas jus. Treniruoti pradėkite kuo jaunesnio amžiaus šunį – pradžioje galite įsigyti kelias individualias treniruotes ir mokyti komandų namuose.

Turintys vaikų, mėgstantys svečių kompanijas turėtų itin atidžiai rūpintis savo augintiniu. Jorkšyrai yra maži, tad vaikai, dideli šunys bei neatsargūs suaugusieji gali juos lengvai sužeisti. Be to, nors ir yra mažo ūgio ir svorio, prie didelių šunų Jorkšyrai gali tapti agresyviais, nes jie jaučiasi dideli ir nori apginti savo šeimininką, tad būtinai socializuokite šunį, kol jis dar šuniukas.

Paaugusiam Jorkšyrui leiskite tyrinėti jo aplinką, kiemą, susipažinti su kitais šunimis, skirtingais žmonėmis. Prižiūrėkite, kad pažinties metu, kiti šunys nesužeistų jūsų šuns dėl jo mažo dydžio – didesni šunys gali Jorkšyrą skaudžiai nustumti, užgauti letenomis. Tačiau neužkirskite kelio bendravimui net ir su kelis kartus didesniu šunimi, jei šis yra gerai treniruotas ir pasitikite šeimininku – šunys gana greitai išmoksta gerų manierų vieni su kitais.

Ne visi Jorkšyrai sutaria su vaikais, tad jei laukiate naujo šeimos nario ir Jorkšyras namuose gyvena seniau – ruoškite šunį. Svarbu, kad šuo nesaugotų maisto ir žaislų, netaptų agresyvus, jei kažkas prieina prie jo pagrindinio šeimininko. Jau nuo pirmų dienų svarbu, kad Jorkšyru rūpintųsi visi šeimos nariai, tai užkirs kelią agresyviam elgesiui, kai kažkas prieina prie mylimiausio šeimos nario, dar vadinamo pagrindiniu šeimininku. Šuo turi būti supažindintas su naujagimio daiktais, atitinkamai mokomas, kaip prie jo elgtis pagal jums priimtas taisykles. Jei kūdikio mama yra pagrindinis Jorkšyro šeimininkas – kitas asmuo namuose turi teikti daugiau dėmesio Jorkšyrui, kad būtų išvengta pavydo scenų. Tam padeda ir ilgi pasivaikščiojimai kartu su vežimu. Jei vaikas jau paaugęs – būtina išaiškinti, kad šuo – ne žaislas.

Kiekvienam šuniui labai svarbu sportinė veikla, o ypatingai tokiems energingiems šunims kaip Jorkšyro terjerai. Neišnaudoję energijos rezervo Jorkšyrai gali imti gadinti daiktus, imti be perstojo skalyti. Jei taip pasikeitė jūsų šuns elgesys – tai signalas, kad jam nuobodu ir trūksta fizinės veiklos. Jorkšyrui tinkama veikla yra pasivaikščiojimas lauke, žaidimai kamuoliuku, lakstymas su kitu šunimi saugioje teritorijoje.

Temperamentas

Jorkšyro terjerai dažnai neįvertina savo mažo dydžio, visad ieško nuotykių, o kartais jų smalsumas pridaro problemų (tad įvertinkite savo namus – gal juose yra vietų, kuriuose mažo dydžio šuo gali lengvai užstrigti ar pasislėpti?). Šie šunys yra smalsūs, drąsūs, atkakliai siekia savo tikslo. Jie linkę loti, tačiau galima išmokyti to nedaryti be reikalo treniruojant.

Dresūra ir elgesys

Nedresuotas Jorkšyras gali įgyti blogų įpročių, kuriuos vėliau bus sunku suvaldyti. Nenuvertinkite jų mažo dydžio – mažo dydžio šunys, kaip ir didelio, turi būti atitinkamai dresuojami ir jų mažas ūgis nėra pretekstas lojimui, urzgimui paėmus žaislą ar kitam nepageidautinam elgesiui. Nuosekli dresūra patinka tiek šuniui, tiek ir jo šeimininkui. Ji leidžia užmegzti ryšį ir įgyti drausmės.

Socializacija yra labai svarbi kiekvienam šuniui. Nors šuo mažas – nevadinkite ir nesielkite su juo kaip su kūdikiu. Tai gali lemti, kad šuo jausis nesaugiai ir iš to nesaugumo puls ir los ant visų nepažįstamųjų. Tad socializuokite šunį nuo mažų dienų su kitais žmonėmis, o vėliau, gavus visus reikiamus skiepus, su kitais šunimis. Dresūros pamokos yra puiki vieta pirmoms šuniškoms pažintims su įvairaus dydžio ir veislių šunimis.

Kaip jau minėjome anksčiau – fizinė veikla šios veislės šuniui yra labai svarbi. Tačiau nepamirškite ir protinės. Fizinė veikla turėtų trukti 30-45 minutes per dieną. Protinė veikla apima žaidimus ieškant skanėstų žolėje ar kilimėlyje, žaidimą „atnešk“. Šie šunys taip pat gali būti dresuojami ir dalyvauti varžybose, kuriose varžomasi greičio, triukų ir paklusnumo kategorijose. Kai kuriose šalyse vyksta net specialios medžioklės varžybos, kuriose šunys tarp šieno kupetų ieško žiurkių (supakuotų į plastiko konteinerius) bei specialiose „Earth dog“ varžybose.

Socializacija, dresūra ir aktyvus gyvenimo būdas vaidina svarbų vaidmenį siekiant suvaldyti lojimo instinktą. Nuolatos sportuojantis šuo sumažina šunyse baimės jausmą, stresą, nuobodulį, o tai lemia mažesnį lojimą. Labai svarbu Jorkšyrų neskatinti už lojimą – net ir juoko forma, nes tai bus suprasta kaip palankus elgesys. Prie skatinimo priskiriama  ne tik skanėstų davimas, bet ir pakėlimas į glėbį, glostymas, žaislų davimas. Svarbu nepamiršti, kad lojimas yra natūralus elgesys, tad jo užgniaužti nepavyks ir nereikia, tačiau svarbu skatinti palankų elgesį. Jei šuo loja jokiu būdu ant jo nerėkite ir netaikykite fizinių bausmių.

Kailis

Jorkšyro kailio priežiūrai reikalingos specialios plovimo priemonės. Šis kailis neturi pavilnės, tad jo plaukas yra plonas, švelnus ir slidus it šilkas. Jorkšyrai nesišeria kaip įprasti šunys, tad jų kailis gali užaugti net iki 35 centimetrų ilgio. Net jei jūsų šuns kailis trumpesnis – yra būtina jį tinkamai prižiūrėti, kitaip jis susivels.

Kasdien šunį turite šukuoti ir šukavimo metu naudoti specialų skystį saugantį nuo vėlimosi. Jei plaukai ilgi – juos galite pakirpti prieš maudynes. Jorkšyrus reikia maudyti bent vieną kartą per savaitę, net jei šuo atrodo švarus. Purvas ir kaltūnai nesusidarys jei ant odos nebus aliejų. Naudokite specialų šampūną ir balzamą skirtą šios veislės šunims. Svarbu tinkamai ištrinkti ir kailį apie išangę – tai viena vietų, kur lengvai atsiranda kailio kaltūnai, kuriuos labai sunku ar net neįmanoma iššukuoti. Kailį džiovinkite plaukų džiovintuvu. Tik būkite atsargūs – naudokite vidutinį karštį, nuolat keiskite džiovinimo vietą, kad nenudegintumėte šuns. Džiovinkite, kol šuo bus visiškai sausas.

Sveikata

Tinkamai prižiūrimi Jorkšyrai dažniausiai yra sveiki ir nugyvena ilgą gyvenimą, kuris apima 13-16 metų.

Kartais pasitaiko kelio girnelės problemų, tai yra vadinama kelio girnelės liuksacija. Dar kelios šiai veislei būdingos ligos – hipoglikemija , šlaunikaulio galvutės nekrozė, trachėjos kolapsas (ateina su amžiumi), akies tinklainės displazija ir progresuojanti tinklainės atrofija (įprastai su vyresniu amžiumi susijusios ligos).  Primename, kad net ir sveiką šunį yra rekomenduojama bent vieną kartą per metus parodyti veterinarui.

Paskelbta

Populiariausios mažų šunų veislės

Maltos Bišonas

Naujo kailiniuoto ir lojančio šeimos nario pasirinkimas – atsakingas sprendimas. Dažnai šuns užsimano paaugęs vaikas, tad tėvai ima domėtis, kokios mažų šunų veislės populiarios. Tačiau populiarumas – ne vienintelis kriterijus, į kurį turėtumėte atkreipti dėmesį, kai renkatės augintinį. Svarbu yra jūsų būsto dydis, užimtumas, kaip aktyviai leidžiate laisvalaikį ir net kaip dažnai keliaujate į svečias šalis lėktuvu. Šie aspektai leis išsirinkti geriausiai jūsų šeimai tinkančią šuns veislę. Mažų šunų veislės sulaukia daug dėmesio, kadangi mažesnį augintinį lengviau pasiimti kartu su savimi arba patikėti artimiesiems. Tačiau neapsigaukite – mažas šuns dydis nereiškia, kad šuo bus sėslus. Nemažai populiarių mažų veislių šunų yra skirti medžioklei (pavyzdžiui, parnešti grobį iš uolos), tad jų energijos lygis itin aukštas ir su jais reikia užsiimti. Žemiau pateikiame Lietuvoje itin populiarias šunų veisles. Susipažinkite su pagrindiniais jų bruožais ir galimomis sveikatos problemomis, kad išsirinktumėte geriausiai savo šeimai tinkamą augintinį. Turėti šunį –  nėra tik privilegija – tai ir didelė atsakomybė. Jie priklauso nuo šeimininkų: jie tiekia jiems maistą ir pastogę, dėmesį ir savo laiką. Priimdami šunį į savo gyvenimą, turite suprasti šuns nuosavybės įsipareigojimą.

Svarbu: gyvūną įsigykite tik iš patikimų veisėjų.

Prancūzų buldogas

Prancūzų buldogų šaknys yra iš tiesų iš Didžiosios Britanijos, kai Notingamo nėrinių gamintojai emigravo iš Prancūzijos. Šios buldogų rūšis išskirtinumas – didelės ausys. Jos kartais lyginamos su šikšnosparnio sparnais. Tai draugiškas, aktyvus šuo, dažniausiai džiaugiasi draugija to, kuris tiesiog yra šalia ir skiria pakankamai dėmesio. Kailis trumpas, šeriasi, šukuoti būtina bent vieną kartą per savaitę. Aktyvumo lygis –vidutinis. Kadangi ši veislė pasižymi plokščiu snukiu – jiems gali būti sunku kvėpuoti. Taip pat ši snukio forma gali lemti širdies ligas, odos problemas (dėl raukšlių prie galvos šuo prasčiau atsivėsina karštu oru), dantų problemas. Būtina atidžiai prižiūrėti šios veislės šuns mitybą, kadangi buldogus lengva nutukinti.

Jorkšyro terjerai

Jorkšyro terjerai yra žaismingi ir aktyvūs šunys. Jų gražus kailis dažnai traukia vaikus, nes savo švelnumu primena žmogaus plauką, jie leidžiasi glostomi, šukuojami. Pagal kilmę – šiuos šunis vesdavosi į kasyklas (tai atspindi ir kailio spalva – juoda ir ruda). Nors „jorkai“ atrodo lepūs ant sofos sėdintys mažyliai, jie tikrai geba sumedžioti pelę ar kirstuką. Tai aktyvus šuo, tad su juo teks užsiimti – pasivaikščioti, bėgioti, žaisti. Jorkšyrai pakankamai sveiki šunys – dažniausiai pasitaiko klubo sąnario arba kraujagyslių patologijos, tačiau dauguma šunelių gyvena 10-15 metų. Kailis nesišeria, tačiau jį šukuoti reikia kasdien, o maudyti bent kelis kartus per mėnesį.

Rusų toiterjerai

Rusų toiterjerai dar vadinami mažais stirniukais – viskas dėl jų plonų kojų. Maži, gyvybingi ir tikri aktyvumo įsikūnijimai. Dažniausiai sutinkami lygiu kailiu arba su šiek tiek vilnos aplink ausis, uodegą ir kojas. Jų veisimo paskirtis Jus nustebins – tūkstantis devynišimtaisiais Rusijoje juos išveisė apsaugai ir žiurkių gaudymui  (štai iš kur tas noras aploti kiekvieną sutiktą). Šis mažas, tačiau aktyvus šuo reikalaus dėmesio. Dažnai išsirenka vieną šeimininką ir jį nuoširdžiai saugo. Šios veislės šunys gyvena apie 13-16 metų. Dėl jų nedidelio ūgio juos patogu vežtis su savimi atostogų. Jų kailis šeriasi, tad šukuoti šios veislės šunis reikia kasdien. Dažniausiai pasitaikančios ligos – akių ir žarnyno. Beje, šie šunys labai mėgsta loti, tad netiks tiems, kurių kaimynai nepakenčia triukšmo.

Taksai

Taksai – Lietuvoje populiarūs lygiakailiai taksai, tačiau populiarėja ir ilgaplaukiai. Tai Vokietijoje medžioklei išvesta veislė – jie ir dabar gali būti ištreniruojami susekti sužeistą elnią ar ištepti triušį iš olos. Priklausomai nuo kailio tipo taksą reikės šukuoti 1 kartą per savaitę arba dažniau. Žmonės myli šiuos šunis už tvirtą charakterį ir narsią širdį. Tai žaisminga veislė, kuri gan lengvai pasiduoda dresavimui. Taksai pasižymi gera sveikata, tad dažniausiai iš šeimininkų nereikalauja didelių išlaidų. Linkę tukti, tad būtina laikytis pašaro normų. Jie tinkami auginimui ir bute, tačiau būtina įtraukti bent vieną-du ilgus pasivaikščiojimus per dieną.

Mopsai

Mopsai yra kilę iš Kinijos. Manoma, kad į Europą jie atvyko šešioliktame amžiuje kartu su pirkliais ir tapo mėgstami aukštuomenės. Juos dažnai rinkdavosi vienuoliai budistai – tikėjo, kad mopsai skleidžia gerą energiją. Tai draugiškas ir žaismingas šuo. Kaip ir Prancūzų buldogas dėl savo kaukolės formos gali turėti kiek daugiau ligų nei kitų veislių šunys, todėl mopsams būtina tinkama priežiūra – subalansuotas maistas, šukavimas, apsauga nuo perkaitimo. Mopsai gyvena 13-14 metų. Tai visiškai nesargus šuo, tad tiks jei gyvenate triukšmingoje laiptinėje. Mopsai protingi, tad verta užsiimti jų dresūra.

Žaisliniai pudeliai

Žaisliniai pudeliai – ši veislė šiuo metu atrodo pati mėgstamiausia ir madingiausia Lietuvoje. Pudeliai – protingiausi šunys, juos lengva dresuoti. Ši veislė kilusi iš Vokietijos, o jos protėviai yra įvairūs vandens šunys. Pudeliai gyvena 12-15 metų ir iki pat senatvės išlieka žaismingi. Jie puikiai sutaria su vaikais, džiaugiasi dėmesiu. Taip pat yra ištvermingi, tad puikiai tiktų į kompaniją sportuojančiam asmeniui. Tiesa, reikia prižiūrėti šių šunų sąnarius ir tikrinti akis – tai dažniausiai pasitaikančios ligos. Pudelius dažnai renkasi tie, kas yra alergiški veislėms, kurios šeriasi, nes pudeliai nemeta plaukų. Tačiau šukuoti juos reiks kasdien.

Škotų terjerai

Škotų terjerai dažnai juokais vadinami grindų šepečiais – išties, šio šunelio tradicinė išvaizda kiek primena apipešiotą šluotą. Ši veislė buvo išvesta tam, kad iš olų trauktų lapes, kirstukus ir kitus gyvūnus. Tai itin nepriklausomas, drąsus ir aktyvus šuo. Škotų terjerus reikia šukuoti kasdien, kitaip jų ilgas kaili susivels. Taip pat 3-4 kartus per metus rekomenduojama šiuos šunis profesionaliai apkirpti. Dažniausiai pasitaikančios sveikatos problemos: raumenų ligos (spazmai), akių ligos (dažnai paveldimos), žandikaulio ligos. Pasiduoda dresūrai, tačiau teks įdėti darbo.

Vakarų Škotijos baltieji terjerai

Vakarų Škotijos baltieji terjerai atrodo tarsi žaisliniai: baltame kailyje žiba juoda nosis ir akys. Šie šunys išvesti iš Kernterjerų devynioliktame amžiuje, kad medžiotų lapes, ūdras ir kitus gyvūnus. Šie terjerai (dar meiliai vadinami vestukais) yra aktyvūs, ištvermingi ir pasitikintys savimi, kartais užsispyrę. Jie budrūs ir drąsūs, tačiau draugiški. Šie šunys turi dvigubą kailį (tiesų viršutinį sluoksnį ir minkštą pavilnę), tad reikia pasirūpinti dviejų tipų šepečiais jų priežiūrai. Porą kartų per metus jų kailį reikia profesionaliai nupešti. Dažniausiai pasitaikanti sveikatos problema – odos ligos, tad maistą ir prausimo priemones reikia rinktis itin atidžiai. Kadangi tai medžioklinės veislės šuo – jam patiks aktyvus kompanionas, kuris kartu vaikščios ir žais su kamuoliu.

 

Kad ir kokios veislės šunį įsigysite ar priglausite iš prieglaudos – būtinai patikrinkite jo sveikatą ir bent kartą per metus atlikti sveikatos patikrinimą. Patyręs veterinaras žinos veislei būdingas ligas, todėl gebės pastabėti ankstyvus požymius bei padės užkirsti joms kelią. Tinkamai rūpindamiesi savo šuns sveikata jo kompanija džiaugsitės daug  ilgiau. Kyla klausimų dėl mitybos ar priežiūros? Susisiekite su mumis jau šiandien!

Paskelbta

Šuns priežiūra po sterilizacijos

šuns priežiūra po sterilizacijos

Kaip pasirūpinti šuniu po kastracijos ar sterilizacijos?

Sveikiname priėmus atsakingą sprendimą: kastruoti arba sterilizuoti savo šunį. Visą informaciją apie šią procedūrą bei pooperacinį laikotarpį įprastai suteikia veterinaras. Tačiau suprantame, kad informacijos daug, tad paruošėme trumpą atmintinę, kad žinotumėte kokia turi būti šuns priežiūra po kastracijos. Kiekvienas gyvūnas yra individas, tad gijimo laikotarpis gali skirtis. Po bet kurios operacijos reikia užtikrinti, kad jūsų gyvūnas galės gyti saugioje ir patogioje aplinkoje – tuomet šuns priežiūra po sterilizacijos nekels rūpesčių ir jums. Sterilizacija dažnu atveju padeda išvengti vėžinių susirgimų kalytėms, jei nuspendžiate, kad jos nesusilauks palikuonių.

Tinkama šuns priežiūra po sterilizacijos ar kastracijos užtikrins, kad gyvūnas greičiau sugis.

Duokite vandens ir budėkite

Pirmą parą likite namie su gyvūnu. Pati pirma ir svarbiausia šuns priežiūra po kastracijos ar sterilizacijos yra užtikrinti, kad gyvūnas turėtų švaraus vandens, neužsigautų. Dėl naudotų vaistų gyvūną gali pykinti, tad pasiruoškite erdvę: išklokite ją vienkartinėmis palutėmis, kad nesunkiai galėtumėte sutvarkyti. Gyvūnas taip pat gali nesiorientuoti erdvėje, tad apgalvokite, kur jis praleis kelias dienas po operacijos (ypač, jei šuo didelis).

Duokite tik pusę porcijos maisto

Jūsų gyvūnas gali nenorėti ėsti pirmąją parą po sterilizacijos. Tačiau, jei ėda – nepersistenkite. Duokite tik pusę porcijos, kad šuns nesupykintų.

Atskirkite nuo kitų gyvūnų

Po sterilizacijos šuo gali būti dirglus, nesiorientuoti erdvėje. Jei auginate daugiau nei vieną gyvūną – atskirkite nuo kitų gyvūnų bei mažų vaikų. Tokiu būdu užkirsite kelią galimiems kitų gyvūnų sužeidimams arba žaizdų kraujavimo dėl per didelio džiaugsmo pamačius.

Rinkitės ramias pramogas

Auginantiems aktyvius ir jaunus šunis tai bus iššūkis, tačiau yra labai svarbu, kad pirmas kelias paras šuo nešokinėtų, nelakstytų. Vedžiokite lauke tokiu metu, kai yra mažiausia tikimybė sutikti kitų šunų, veskitės ant trumpo pavadžio. Jei šuo dresuotas – girkite, kad nesitampo ir nebėga pas kitus. Taip užtikrinsite, kad siūlės liks vietoje ir nereiks vykti pas veterinarą pakartotiniam siuvimui.

Maudynės

Bent 7 dienas po operacijos nemaudykite šuns ir neleiskite jam plaukioti vandens telkiniuose. Dažnai žaizdos sutvirtinamos chirurginiais klijais, kurie po tam tikro laiko iškrenta. Užtikinkite, kad žaizdos vieta yra sausa (jei pvz. drėgnas oras – parėję iš lauko nedelsiant viską nusausinkite, kad klijai neištirptų).

Neleiskite šuniui laižyti operuotos vietos

Deja greičiausiai prireiks naudoti apsauginį kūgį – šuniui yra natūralu norėti išsilaižyti sužeistą vietą. Deja, laižydamas žaizdą šuo gali ištirpint klijus, pažeisti siūtas vietas, tad neleiskite to daryti jam pačiam. Jei auginate daugiau nei vieną šunį – prižiūrėkite, kad kitas šuo irgi nelaižytų. Jei šuo labai prastai jaučiasi su kūgiu, pagalvokite apie specialius rūbus arba pripučiamus antkaklius.

Tikrinkite kasdien

Kasdien tikrinkite žaizdą. Šiek tiek šlapiuojanti žaizda ir paraudimas yra normalu, tačiau jei pastebite sukrešėjusio kraujo, patinimų, negerą kvapą – nedelsiant kreipkitės į veterinarą – tai simbolizuoja infekciją.

Pakeiskite pašarą

Po kastracijos ar sterilizacijos sulėtėja gyvūno medžiagų apykaita, tad pasirinkite tokiems gyvūnams skirtą pašarą. Jis užkirs kelią viršsvoriui, akmenligei.

Gijimo laikotarpis po sterilizacijos ar kastracijos yra apie 10-14 dienų. Tai gana ilgas laiko tarpas, tačiau jūsų, kaip šeimininko, pareiga užtikrinti, kad gyvūnas neužsiims aktyviais žaidimais ir bėgiojimu 7-14 dienų po operacijos. Tik tai užtikrins, kad gyvūnas tinkamai sugis. Neužtikrinus ramaus periodo ir trūkus siūlėms gyvūną gali tekti operuoti dar kartą.

Paskelbta

Katės priežiūra po sterilizacijos

katės priežiūra po sterilizacijos

Katės sterilizacija ar katino kastracija – įprasta procedūra, kurią renkasi vis daugiau šeimininkų nenorinčių veisti kačių. Jei tai jums pirmas kartas – gali kilti daug klausimų, kokia yra katės priežiūra po sterilizacijos. Kuo skiriasi šios dvi procedūros? Sterilizacija atliekama katėms (pašalinama gimda, kiaušidės), o kastracija – katinams (pašalinamos sėklidės). Išsamią operacijos eigą bei apie pooperacinį laikotarpi jums paaiškins jūsų gyvūną operavęs veterinaras, o mes pateiksime keletą punktų, kurie primins apie tinkamą katino priežiūrą po kastracijos. Tam prireiks kelių dienų atidžios priežiūros, o gyvūnas bus pilnai sugijęs po keliolikos dienų. Katės priežiūra po sterilizacijos apima ne tik žaizdos priežiūrą, bet ir žemo aktyvumo lygio palaikymą.

Svarbu: jei pastebite vangų elgesį, kraujavimą, itin šlapiuojančią žaizdą – nedelsiant kreipkitės į veterinarą.

Katino priežiūra po kastracijos nėra sudėtinga, tačiau yra keletas dalykų, kuriuos turi žinoti kiekvienas šeimininkas.

Paruoškite erdvę

7-14 dienų turite užtikrinti žemą katės aktyvumo lygį. Tai atsigavimo laikotarpis, kuris yra labai svarbus tolesnei gyvūno gyvenimo kokybei. Erdvė turėtų būti rami, ne per daug apšviesta. Tam netiks pereinamas kambarys. Pašalinkite žaislus, paviršius, kuriais lengva laipioti. Po operacijos katė bus šiek tiek apdujusi, todėl įrenkite guolį ant grindų.

Duokite maisto ir vandens

Po operacijos katinas gali vemti (tai – dėl vaistų poveikio). Paruoškite dubenėlį su švariu vandeniu, o pusę porcijos maisto pasiūlykite tik po 12 valandų. Iš karto po operacijos dar nekeiskite pašaro – tai bus per didelis stresas gyvūnui. Vėliau – pereikite prie kastruotoms katėms skirto pašaro. Jis apsaugos nuo akmenligės, nutukimo. Peržiūrėkite ir porcijų rekomendacijas – sterilizuotoms katėms maisto reikia šiek tiek mažiau, kadangi sulėtėja jų medžiagų apykaita. Po operacijos katė turi pradėti ėsti ir gerti praėjus mažiau kaip 24 valandoms. Jei nepradeda – susisiekite su veterinaru.

Žaizdos priežiūra

Pjūviai dažniausiai yra pilvo srityje, jie siuvami tirpstančiais siūlais. Jei buvo siūta kitaip – apie tai jus turi informuoti veterinaras. Užtikrinkite, kad siuvimo vietos yra sausos ir švarios 14 dienų. Naudokite tik veterinaro paskirtus medikamentus. Žaizdą tikrinkite kasdien. Jei pastebite pūlinių, stiprų paraudimą, tinimą, gausų kraujavimą ar žaizdos atsivėrimą – nedelsiant kreipkitės į veterinarą.

Judėjimas ir žaidimai

10-14 dienų po operacijos stenkitės išlaikyti žemą katės aktyvumo lygį. Apribokite erdvę, kurioje katė gali bėgioti, šokinėti, neleiskite agresyviai žaisti. Neišleiskite į lauką visą šį gijimo laikotarpį. Apribokite bendravimą su kitomis katėmis. Taip pat po operacijos 2-3 savaites neleiskite bendrauti su priešingos lyties kate – vis dar gali kilti noras poruotis.

Kūgis

Labai svarbu, kad po operacijos katė negalėtų laižyti žaizdos. Tuo tikslu dažniausiai dedamas kūgis. Jei auginate ne vieną katę – užtikrinkite, kad kita katė irgi nelaižys žaizdos.

Elgesio pokytis

Po sterilizacijos ar kastracijos gali pakisti katės elgesys. Dažniausiai į gera, kadangi katė nebejaučia poreikio poravimuisi, katinai dažniausiai nustoja žymėti teritoriją, tampa mažiau agresyvūs. Jei buvo kastruotas vyresnis katinas, elgesys, deja, gali ir nepasikeisti.

Laukas

Neišleiskite katės į lauką po operacijos 10-14 dienų. Visų pirma dėl žaizdos švarumo palaikymo. Antra – dėl galimybės susižeisti operuotą vietą. Trečia – katė gali sušlapti operuotą vietą, o tai gali lemti infekcijas.

 

Jei po operacijos praėjus parai katė vis dar neėda, negeria, ją apėmęs letargas, ji vis dar vemia (t.y. vemti atsibudus po operacijos normalu. Praėjus daugiau nei parai jau nenormalu), ėmė viduriuoti – skubiai susisiekite su veterinaru.

Paskelbta

Kaip prižiūrėti šunį po operacijos?

Šuns priežiūra po operacijos

Ne kiekvieno gyvūno šeimininkas susiduria su gyvūnų operacijomis ir gijimo laikotarpiu. Planuojant šuns sterilizaciją – galima pasiruošti šiam procesui, tačiau jei operacija buvo gana netikėta (pvz. auglys, lūžis ar kita liga) – iš streso šeimininkai dažnai pamiršta, ką jiems sako veterinaras apie pooperacinį laikotarpį. Šuns priežiūra po operacijos yra labai svarbi – ji leis užtikrinti sėkmingą gijimą ir greitesnį gyvūno atsistatymą. Žemiau sudėjome svarbiausius punktus, kurie padės jums atlikti tinkamą šuns priežiūrą po operacijos. Dėl specifinių ligų ir situacijų visuomet rekomenduojame konsultuotis su veterinaru arba operaciją atlikusios klinikos personalu.

Svarbu žinoti, kad po operacijos, nepriklausomai nuo jos pobūdžio ir sudėtingumo, šuo gali būti vangus, vemti, prasčiau ėsti, nelaikyti šlapimo. Jūsų kaip šeimininko pareiga padėti savo augintiniui bei apsaugoti jį nuo operuotos vietos laižymo, kasymo ir draskymo.

1) Po operacijos laikykite šunį ant grindų. Dėl naudotos anestezijos gali būti sutrikdyta šuns koordinacija, todėl jis gali nepajėgti užšokti ant mėgstamo fotelio. Jei jį ten užkelsite – išlieka tikimybė, kad šuo gali nukristi norėdamas nulipti. Jei šuo įprastai miega su jumis – pooperaciniu laikotarpiu apsvarstykite galimybę porą naktų miegoti ant pripučiamo čiužinio. Saugokite šunį ir nuo laiptų, aukštų lauko terasų. Geriausia laikinai perkelti guolį arčiau lauko durų, kad šuniui būtų lengviau išeiti į lauką atlikti gamtiniu reikalų.

2) Pasirūpinkite šiluma. Po operacijos šunį gali krėsti šaltkrėtis ir jis nemokės to išreikšti. Šiltesnis guolis, užklotas – tikrai pravers. Žinoma, nereikia ir perkaitinti gyvūno. Stebėkite jo ženklus, ar jis jaučiasi komfortiškai.

3) Atskirkite operuotą šunį nuo kitų gyvūnų ir vaikų. Net jei veterinaras suteikė jums anestetikus – gali būti sunku pastebėti, kada atsiranda pooperacinis skausmas. Jusdamas jį net ir įprastai draugiškas šuo gali netyčia grybštelėti ir sužeisti kitą naminį gyvūną ar vaiką. Taip gali nutikti ir besišalinant narkozei, nes šuo bus praradęs orientaciją. Geriausia išeitis – suteikti atskirą ramią vietą sveikimui. Jei kiti gyvūnai gali norėti kartu audringai žaisti, arba jei kyla pavojus, kad jie laižys operuoto šuns žaizdą – gali tekti operuotą šunį laikyti atskirtą 7-14 dienų, priklausomai nuo operacijos pobūdžio.

4) Veskite į lauką kas 3-4 valandas pirmas porą dienų po operacijos. Jei šuniui buvo daryta lašelinė infuzija – jis gali norėti dažniau šlapintis. Laikykite šunį ant pavadėlio, kad jis neturėtų progos pabėgti arba imti stipriai šokinėti, rausti.

5) Rūpinkitės žaizda taip kaip nurodė klinika. Naudokite rekomenduotas priemones ir tvarsčius, tepalus ir vaistus.

6) Duokite šuniui pakankamai vandens – jis padės greičiau pasišalinti vaistams. Tačiau nepalikite šuns vieno su dideliu dubeniu – jei šuo vis dar veikiamas narkozės jis gali panardinti galvą į dubenį ir paskęsti.

7) Pasivaikščiojimai pirmą savaitę turi būti trumpi ir lėti. Taip užtikrinsite sėkmingą žaizdos gijimą. Neikite prie kitų gyvūnų, kad jūsų šuo neimtų per daug džiaugtis, šokinėti. Tai gali sudraskyti siūles.

8) Užkirskite kelią žaizdos laižymui ir griaužimui. Jei siūlės yra tokioje vietoje, kur šuo gali pasiekti – būkite tikri, kad šuo visad yra su apsauginiu gaubtu. Užtenka vos kelių minučių, kad šuo nugriaužtų siūles.

9) Išlaikykite žaizdą sausą – jei operacijos metu yra lietingas sezonas arba žiema ir žaizdai yra tikimybė sušlapti – prieš eidami į lauką ją apsukite plastiku. Dar viena išeitis – kambariniai šlapimo surinkimo kilimėliai.

Kilus bet kokiems klausimams visada tikslinkitės su jūsų šunį operavusia klinika.

Paskelbta

Hipoalerginės šunų veislės

Hipoalerginės šunų veislės

Alergija – nemaloni reakcija, kuri žmonėms dažnai pasireiškia čiauduliu, užgulusia nosimi, ašarojančiomis akimis, niežuliu. Alergiją dažniausiai sukelia krentantis kailis ir pleiskanos. Galime pasidžiaugti, kad jau yra išvesti vadinami hipoalerginiai šunys. Nealergizuojantys šunys dažniausiai nesišeria, jų kailis labiau primena žmonių plaukus, juos gali tekti kiek dažniau maudyti arba kitaip rūpintis (pvz. šukuoti). Hipoalerginiai šunys būna įvairių dydžių, spalvų ir charakterio, tad tikrai išsirinks kiekvienas. Nealergizuojantys šunys dažniausiai imponuoja šeimoms, kurios dar tik laukiasi kūdikio ir nėra tikri ar vaikas neturės alergijų. Taip pat nesišeriančios veislės patinka tiems, kuriuos erzina visur besimėtantys plaukai. Svarbu paminėti, kad net ir vadinamos hipoalerginės šunų veislės gali iššaukti alergiją, jei jos forma žmogui yra labai stipri. Žemiau paminėtos veislės mažiau šeriasi, pleiskanoja, nepalieka tiek daug seilių žymių. Tačiau, jei žmogui alergija itin stipriai išreikšta, prieš perkant augintinį rekomenduojame pabendrauti su pasirinktos veislės atstovu kelias dienas bei pasitarti su gydytoju alergologu.

 

  1. Frizos bišonai
  2. Havanos bišonai
  3. Maltos bišonai
  4. Tulearo bišonai
  5. Airių kviečiaspalviai terjerai
  6. Amerikos beplaukiai terjerai
  7. Bedlingtono terjerai
  8. Jorkšyro terjerai
  9. Škotų terjerai
  10. Vakarų Škotijos baltieji terjerai
  11. Afenpinčeriai
  12. Afganų kurtai
  13. Airių vandens spanieliai
  14. Barbetai (prancūzų vandens šunys)
  15. Basendžiai
  16. Bolonės
  17. Briuselio grifonai
  18. Pudeliai (3 dydžių)
  19. Goldendoodliai
  20. Kinų koduotieji
  21. Lhasa Apso
  22. Meksiko beplaukiai (dar vadinami Xoloitzcuintli)
  23. Miniatiūriniai šnauceriai
  24. Peru plikieji arba Peru inkų orchidėjos (viena brangiausių šunų veislių)
  25. Portugalų vandens šunys
  26. Shih Tzu

Kaip išsirinkti hipoalerginį šunį?

Visų pirma įvertinkite kelis aspektus.

  1. Namų plotas – jei gyvenate mažame bute arba daug keliaujate – jums labiau tiks mažo dydžio šuo. Jį bus lengviau persivežti, o taip pat nuomotojai dažnai geriau priima nuomininkus su mažų veislių šunimis, nes tikima, kad jie gali pridaryti mažiau žalos būstui, baldams. O jei turite didelį kiemą, sodybą – didelis šuo nekels rūpesčių bei bus ištikimas palydovas.
  2. Jūsų aktyvumo lygis – kai kurių veislių šunys buvo išvestos medžioklei. Tai reiškia, kad jie kasdien norės nubėgi ar nueiti kelis ar keliolika kilometrų. Įvertinkite, ar turėsite tiek laisvo laiko, kad gyvūnui su jumis gyventi nebūtų kančia. Taip pat, nuolatinis energijos neišeikvojimas gali manifestuoti į daiktų gadinimą, šlapinimąsi ant baldų ir panašiai.
  3. Šuns priežiūra – labai svarbu. Neužtenka žinoti, kad hipoalerginiai šuniukai mažiau šeriasi. Pavyzdžiui, Frizos bišonams reikia skirti ypatingą dėmesį kailio priežiūrai (šukavimas, pešimas, maudymas), šerti specialiu pašaru, kuris neleis jų kailiui tamsėti, saugos nuo juodų ašarų. Įvertinkite ar turėsite tiek laiko ir finansinių išteklių.
  4. Šuns kaina ir prieinamumas – net jei charakteris ir išvaizda patiko, prieš galutinai apsispręsdami susiraskite tinkamą veislyną ir sužinokite galimybes įsigyti šunį, jo kainą. Kai kurių veislių gali tekti laukti net ne vienerius metus, o kai kurios gali būti neprieinamos Lietuvoje. Tai ypač svarbus momentas, jei renkatės šunį, kuris yra skirtas vaikui – jie gali jautriai sureaguoti, kad negaus pasirinkto gyvūno. Tad jūsų kaip suaugusiojo darbas atlikti namų darbus prieš pranešant geras naujienas.
  5. Jūsų alergijos lygis – būtinai pasitarkite su šeimos gydytoju, alergologu prieš pirkdami net ir hipoalerginės veislės šunį. Galbūt jie pasiūlys papildomų tyrimų arba antihistamininių preparatų, kurie padės valdyti jūsų alergiją.
Paskelbta

Kada šunims krenta pieniniai dantys?

Pirmą kartą parsivežus į namus mažą šuniuką – naują šeimos narį – dažnai kyla nemažai klausimų apie jo priežiūrą: mitybą, kailį, dresūrą, higieną. Vienas iš itin svarbių klausimų – kada šunims krenta pieniniai dantys ir kaip jais pasirūpinti? Skaitykite toliau ir sužinokite svarbiausią informaciją apie šunų dantis.

Šuniukams dantys išdygsta jau dviejų-trijų savaičių amžiaus. Augdami šunys, kaip ir kūdikiai, daug ką tyrinėja nasrais, tad vis taikosi kažką pagraužti. Kai šuniukui sueina trys ar keturi mėnesiai jo pieniniai dantys ima kristi. Šunims šis procesas gali būti skausmingas. Ar dantys jau krenta, galite suprasti iš to, kad šuniukas daugiau seilėjasi, ant žaislų galima pastebėti šiek tiek kraujo žymių. Tačiau jei toks elgesys tęsiasi ilgai – apsilankykite pas veterinarą.

Įprastai, visi pieniniai dantys, suėjus šešiems mėnesiams, šuniui turi būti iškritę. Jei vis dar yra klibančių dantų – juos gali tekti pašalinti traukiant. Kitu atveju jie trukdys išdygti nuolatiniams dantims.

Kaip padėti šuniui, kai jam krenta pieniniai dantys? Pateikite jo dydžiui ir veislei tinkamų žaislų: guminių kamuolių, virvių mazgų. Kartais, kalantis naujiems dantims, šuniukas gali norėti grybštelėti jums už piršto ar blauzdų. Iš karto drausminkite tokį elgesį. Jei šuo grybštelėtų kitam šuniui – jis skaudžiai suinkštų, tad ir jūs galite kopijuoti tokį elgesį – šaižiai sušukite „Oi!“. Svarbu paminėti, kad „Oi“ turi būti tikrai šaižus, piktokas, o ne linksmas. Kitaip šuo nesupras ir gali dar labiau įsilinksminti. Jei taip nutiko, turėtumėte nueiti ir duoti šuniui pertraukėlę arba padėti jį į jo krepšį, narvą. Jei šuo suprato ir po komandos atsitraukė – pamaloninkite skanėstu. Tačiau suteikite žaislus, kuriems galima kąsti ir griaužti.

Išdygus nuolatiniams dantims – iš karto pradėkite juos valyti. Taip išvengsite vizitų apnašų valymui.

Paskelbta

Nuo kada galima vesti šunį į lauką?

Nuo kada galima vesti šuniuką į lauką? Šis klausimas apipintas įvairiais mitais ir prietarais ir ne visi jie teisingi. Šuniuką vesti į lauką rekomenduojama po paskutinės vakcinacijos praėjus 10–14 dienų. Lietuvoje šuniukai dažniausiai vakcinuojami dviejų arba trijų etapų schemomis, tačiau paskutinė vakcina būna apie 12 gyvenimo savaitę, t.y. kai šuniui yra sukakę 3 mėnesiai. Šuniukai skiepijami nuo maro, adenoviruso, parvoviruso, paragripo, leptospirozės ir pasiutligės. Vėliau skiepai kartojami kasmet.

Jei šuniukas į namus atvyko anksčiau nei buvo baigta skiepų schema – kai kurie šeimininkai pradeda pasivaikščiojimus lauke iš karto. Svarbu žinoti, kad tuomet reiktų itin saugoti šunelį, kad jis nesuėstų dvėselienos, šiukšlių, laikinai neleisti bendrauti su kaimyniniais šunimis, neuostytų šunų išmatų idant neužsikrėstų ligomis, kurioms dar nesusiformavęs imunitetas. Geriausia ir saugiausia būtų laikytis rekomendacijos ir su šuniuku užsiimti namuose iki kol bus baigta skiepyti pagal pilną schemą. Kiek saugesni yra privačių namų gyventojai, tačiau ir jie turi užtikrinti, kad kiemas yra švarus ir saugus, o vartai saugiai uždaryti.

Šuniukui lauke atlikus gamtinius reikalus, reikia jį paskatinti, pagirti. Jei šuniukas tik vaikšto ir niekaip neatlieka reikalų – iš namų galima atnešti jo šlapimu suvilgytą palutę ir parodyti šuniui. Atlikus reikalus – pagirti. Taip mažas šuniukas išmoks tuštintis lauke. Įprastai maži šuniukai savo gamtinius reikalus padaro atsibudę, po maisto, užbaigę vieną žaidimo etapą  – tai puikus metas nunešti šunelį ant palutės. Ją visad laikykite pasirinktoje vietoje, kad šuo žinotų, kur gali atlikti gamtinius reikalus ir jo nebaus. Jauni šuniukai net iki vienerių metų gali neišbūti 8 valandų nesituštinę lauke, tad jei šuo liks visą dieną namie vienas – būtinai palikite palutę.

Paskelbta

Koks sausas šunų maistas geriausias?

Kiekvienas šuns šeimininkas nori visko, kas geriausia savo augintiniui: kokybiško pašaro, atsakingos veterinarinės priežiūros, įdomių lavinančių žaislų, draugiškų pažinčių parke. Tad nenuostabu, kad dažnai sulaukiame klausimo: koks sausas šunų maistas geriausias? Norėdami padėti Jums susigaudyti itin plačioje šunų pašaro pasiūloje paruošėme informaciją, kuri, tikimės leis lengviau priimti sprendimą perkant sausą šunų ėdalą.

1) Kokio dydžio ir veislės Jūsų šuo?

Pirmasis kriterijus – šuns dydis ir veislė. Kodėl? Skirtingo dydžio šunims formuojamos skirtingo dydžio granulės: mažesnėms veislėms smulkesnės, o stambesnėms – didesnės. Atliepiant veislės ypatybes, siekiant stiprinti šuns sveikatą, pašaras gali būti iš karto papildytas reikiamais vitaminais ir mineralais. Pavyzdžiui: labradoro veislės sausame šunų pašare reiktų ieškoti sąnarių lankstumą gerinančių vitaminų ir mineralų; samojėdų veislei skirtas pašaras turėtų turėti ingredientų, kurie padeda palaikyti baltą kailio spalvą, padėti šalinti plaukus iš žarnyno. Maži, neaktyvių veislių šunys turėtų būti šeriami ne tokiu kaloringu pašaru kaip, pavyzdžiui, jų aktyvūs gentainiai.

2) Koks šuns amžius ir sveikatos būklė?

Tai antrasis kriterijus į kurį turite atkreipti dėmesį, kai renkatės sausą  šunų pašarą. Mažiems šuniukams skirtas pašaras dažniausiai yra riebesnis ir kaloringesnis. Tam, kad paskatintų augimą. Taip pat mažiems šuniukams geriausiai rinktis sausą ėdalą, kurį sudaro tik vienos rūšies baltymai. Tuo tarpu suaugusiems šunims skirtas sausas šunų maistas yra baltymingesnis. Šunims senjorams skirtas sausas pašaras bus papildytas jiems tinkamais vitaminais ir mineralais, bei didesniu jų kiekiu, siekiant palaikyti gyvybingumą, funkcines sąnarių savybes, sveikus dantis ir blizgų kailį. Renkantis sausą maistą senjorams šunims, reiktų atkreipti dėmesį, kad jame būtų gama linoleno rūgšties (GLA), fruktooligosacharidų (FOS), vitamino E ir beta karoteno. Šunys, kurie serga senatvinėmis ligomis arba turi alergijų, turi būti šeriami specialiu pašaru subalansuotu jų poreikiams. Jį pasirinkti padės veterinaras.

3) Ką veikia šuo?

Darbiniams šunims, kurie visą dieną dirba greta žmonių (ieško pėdsakų, traukia kinkinius, treniruojasi varžyboms ir pan.) reikia daugiau maisto ir didesnio kalorijų kiekio. Taip pat, jei su šuniu išvykstate į šaltus arba itin šiltus kraštus –  pasirūpinkite kaloringesniu pašaru ar tiesiog papildomu jo kiekiu. Kodėl? Kūno šilumos palaikymas arba intensyvus vėsinimasis išeikvoja daugiau kalorijų. Tuo tarpu, jei jūsų šuns laisvalaikis ant sofos laukti jūsų, rinkitės mažiau kalorijų turintį ėdalą ir jį būtinai normuokite, kad šuo nenutuktų.

4) Ar prekės ženklas dirba skaidriai?

Rinkdamiesi reklamuojamą prekės ženklą sužinokite iš kur Jūsų pasirinktas prekės ženklas gauna baltyminę pašaro dalį? Kur jie gamina pašarą? Kaip jie garantuoja ingridientų kokybę? Šiandieniniai šunų šeimininkai užduoda daug daugiau klausimų apie savo šunų maisto sudedamąsias dalis nei seniau. Bet koks prekės ženklas, kurio pašaru šeriate savo šunį, turėtų aiškiai nurodyti, kaip jie gauna ingridientus ir gamina ėdalą. Turėtumėte matyti šiuos dalykus produkto puslapyje, įmonės svetainėje arba pašaro apžvalgose. Patarimas: išsamiai pasidomėkite pašaru, kuriuo norite šerti savo šunį. Jei nerandate informacijos apie pašarą, pasirinkite skaidresnį prekės ženklą.

5) Išvaizdos ypatybės

Šiandien gaminami pašarai, kurie gali padėti pagerinti šuns kailio, nagų, dantų sveikatos būklę. Jei tai yra svarbu – rinkitės pašarą, kuris būtų skirtas būtent šioms savybėms. Pavyzdžiui: pleiskanojančiai odai, raudonų atspalvių kailiui, tvirtiems nagams ir panašiai

Nesate tikri, kaip pasirinkti geriausią sausą pašarą Jūsų kailiniuotam šeimos nariui – šuniui? Kreipkitės į mus ir suteiksime išsamią konsultaciją.